Maistas Italijoje

Nemažiau nei dėl meno ir istorijos turtų bei mados industrijos, Italija žinoma dar ir dėl savo virtuvės. Maistas yra vienas iš kertinių akmenų Italijos kultūroje. Netgi keičiantis laikams ir vis greitėjant gyvenimo tempui, italai vis dar randa pakankamai laiko mėgautis maisto gaminimu namuose ar valgymu restoranuose ilgai šnekučiuojantis su draugais ar artimaisiais.

Italai mėgsta išmėginti naujus tradicinių, gerai žinomų patiekalų ruošimo būdus – kasmet tradicinė italų virtuvė įgija vis daugiau spalvų ir stebina unikaliais skoniais. Tai šios šalies gyventojų pasididžiavimas – Italija gana dažnai netgi pavadinama pasaulio maisto sostine.

Toliau šiame straipsnyje skaitykite:

  • Maistas Italijoje: tendencijos ir įpročiai
  • Italijos regionai ir jų tradiciniai patiekalai
  • Itališki sūriai

Tendencijos ir įpročiai

Kadangi visame pasaulyje pilna restoranų, kurie vadinami itališkai, dauguma užsieniečių galvoja, kad jie žino, kas yra itališka virtuvė dar prieš atvykdami į pačią šalį. Dauguma tokių turistų eina į restoranus tikėdamiesi, kad pavyzdžiui spagečiai visuomet patiekiami su mėsos kukuliais. Tikras italas tai išgirdęs galėtų įsižeisti – mėsa niekuomet nepatiekiama su makaronais. Čia makaronai, priešingai nei daugumoje kitų šalių, valgomi ne kaip garnyras, o kaip pagrindinis patiekalas. Vien jau makaronų ruošimui čia yra daugybė taisyklių: spagečiai niekuomet negali būti perlaužiami, skirtingos makaronų rūšis gaminamos su skirtingais padažais, o pervirę makaronai apskritai nelaikomi maistu. Nors tai gali pasirodyti keista, dauguma paragavusiųjų supranta, kad šios taisyklės sukurtos ne veltui.

Žodžiai „greitas“ ir „maistas“ Italijoje tiesiog negali būti sudėti į vieną sakinį. Šioje šalyje žmonės mėgaujasi maistu lėtai, patogiai įsitaisę prie stalo, maždaug tuo pačiu metu kiekvieną dieną. Italijos virtuvėje per daug metų nusistovėjusių taisyklių laikomasi gana griežtai. Pavyzdžiui vieninteliai galimi ingredientai salotų padažui tėra alyvuogių aliejus, actas, citrina ir druska. Valgio metu geriamas tik vynas ir vanduo, kiti gėrimai prie pietų ar vakarienės stalo nepageidaujami (valgant picą galima gerti ir alų bei gaiviuosius gėrimus).

Italijos regionai ir jų tradiciniai patiekalai

Jei kas nors įsivaizduoja, kad itališkas maistas yra vienas didelis meniu visoje šalyje, jie labai klysta. Tarp Italijos regionų jaučiami labai dideli skirtumai: patiekalas, kuris viename krašte pripažįstamas firminiu, už 100 ar net mažiau kilometrų gali būti visai negirdėtas. Dėl šios priežasties, puikus būdas paragauti tikrai vietinio maisto – restorane tiesiog užsisakyti specialųjį dienos patiekalą.

Pasaulyje vis populiarėja mitybos būdas, kuomet valgoma tik tai, kas užauginta regione kuriame gyvenama. Jis neabejotinai atsirado iš Pjedmonto – regiono šalia Alpių, kur išskirtinai pabrėžiama tik vietinių ir organinių produktų vartojimo svarba. Firminis šios vietos patiekalas yra tagliolini su baltaisiais triufeliais (grybai) – unikalaus skonio makaronų patiekalas, pagardintas muskatu.

Populiariausių šiaurės Italijos patiekalų namai su sostine Milanu – Lombardija. Be populiariųjų Milano veršienos ar vištienos pjausnių, kasdieninis maistas čia yra Risotto ir Polenta ryžiai (čia jie valgomi netgi dažniau nei makaronai).

Veneto – jūros gėrybių ir mėsos mėgėjų kraštas.

Tuscany regionas turėjo itin didelę įtaką formuojantis Italijos virtuvei. Nuo alyvuogių aliejaus, pekorino sūrio iki rozmarino ir šalavijo – virėjai čia naudoja tik vietinėse apylinkėse užaugintus produktus. Šiame regione galite paragauti įvairiausių sriubų iš pupelių, bei tradicinę duonos sriubą Panzanellą.

Itališki sūriai

Italai garsėja didele sūrių įvairove. Įvairios sūrių rūšis naudojamos gardinti makaronams, užkasti prie vyno ir įvairiems sūrio patiekalams. Susipažinkime su keletu jų:

  • Bra – vidutinio riebumo sūris, gaminamas Cuneo provincijoje. Ganėtinai aitraus skonio sūrį dengia šviesiai arba tamsiai pilka plutelė;
  • Bitto – Alpių sūris pagamintas iš karvės pieno su ne daugiau nei 10% ožkos pieno. Gana ilgai brandinamas, atpažįstamas iš šiaudų geltonumo plutelės;
  • Canestrato – tradicinis kietasis sūris iš Puglios regiono, gaminamas su avių pienu. Gana švelnaus skonio, gaminimui vartojamas šviežias arba po pusės metų brandinimo;
  • Caciocavallo Aquilano – brandinamas sūris iš avių, augančių Akvilo provincijoje, pieno.
  • Caciocavallo Silano – puskietis sūris iš pietų Italijos. Dažniausiai šis sūris gaminamas Apeninų pusiasalio gilumoje;
  • Mozzarella – šis, turbūt Lietuvoje žinomiausias itališkas sūris gaminamas specialiu būdų, tam tikrą sūrio masę ilgai tampant ir minkant, kol gaunama reikiama konsistencija, o po to supjaustant į norimos formos gabalėlius. Geriausios kokybės mozzarella gaminamas iš buivolų pieno;
  • Gorgonzola – vienas populiariasių itališkų sūrių, mūsų krašte vadinamas mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Gaminamas tik iš karvės pieno. Šviežias būna kreminis, švelnaus skonio, tačiau brandinamas tampa sūriu ir trapiu. Gorgonzolą įprasta brandinti nuo 2 iki 3 mėnesių. Nors populiarus visoje Europoje, šis sūris gaminamas tik dviejuose Italijos regionuose: Pjedmonte ir Lombardijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *